Kelias į Sočį: olimpiečio tinklaraštis

Kalnų slidininkas Rokas Zaveckas—apie prieš dvejus metus pajaustą olimpinę dvasią, užslėptą baimę, jaudulio tramdymą ir draugus

sportas.info
Rokas varžybose Vokietijoje sutiko bičiulius iš FIS stovyklos.
Rokas varžybose Vokietijoje sutiko bičiulius iš FIS stovyklos.

Rokas Zaveckas atstovaus Lietuvai vasario 7 d. startuosiančių Sočio olimpinių žaidynių vyrų kalnų slidinėjimo varžybose. Skelbiame antrą 17-mečio sportininko įrašą tinklaraštyje „Kelias į Sočį“.
Pirmą įrašą skaitykite čia.

Po atostogų namuose mes su tėčiu—vėl kelyje. Dalyvauju varžybose Austrijoje ir Vokietijoje. Kaip ir kiekvieną kartą, jau starto išvakarėse aptariame, ko tikimės iš varžybų, kokią taktiką rinktis. Ar pirmą bandymą leistis visa jėga, ar atsargiau, o antrame parizikuoti ir panašiai.

JAUDULYS

Šiaip dažniausiai nejaučiu jokio jaudulio. Baimė prieš startą atsiranda tada, kai ilgai tenka stovėti ir nebėra ką veikti, tik laukti. Tada į galvą ir lenda nereikalingos mintys, kaip kažkam nepasisekė viename posūkyje ar panašiai. Todėl stengiamės labai gerai apskaičiuoti laiką, kad užkilęs prie starto turėčiau „tip top“ laiko padaryti apšilimą, mankštą, užsidėti slides ir startuoti. Kad neliktų pauzių.

Prieš startą pasikalbame ir su kitais slidininkais—yra nemažai draugų. Ir iš FIS stovyklų, ir šiaip pažįstamų. Bet, žinoma, artimiausi draugai—Lietuvoje. Su bičiuliais iš kitų šalių dažniausiai bendrauju angliškai. Tarptautinėse stovyklose būna ir rusakalbių, todėl bandau kažkiek rusiškai kalbėti.

Anksčiau nemžai laiko treniruodavomės su geriausio Baltijos šalių kalnų slidininko latvio Kristapo Zvejnieko šeima. Bet kai grįžau išsigydęs traumą, kažkaip nebesusitinkame treniruotėse.

PSICHOLOGIJA

Trauma, dėl kurios praleidau beveik visą praėjusį sezoną, buvo sunki – plyšę kryžminiai raiščiai, trūkęs meniskas. Baimės dėl traumuotos kojos nejaučiu, bet, manau, kažkur giliai ji yra, nes analizuodamas savo treniruočių video matau, kad posūkis, kurio metu labiau apkraunama ta koja, atsargesnis, ne toks stiprus. Bet tai praeis.

Tai psichologiniai dalykai. Nors kažkaip neteko su sporto psichologais bendrauti. Jaučiuosi pakankamai tvirtai, prieš startą su tėčiu susitvarkome su jauduliu, žinome, ko reikia, turime savo sistemą. Tėtis—ne tik mano psichologas, bet ir pagrindinis treneris.

OLIMPIETIS

Jau esu dalyvavęs olimpinėse žaidynėse. Tiesa, tai buvo pirmoji jaunimo žiemos olimpiada, 2012 m. vykusi Insbruke. Ten sekėsi tikrai neblogai. Aukščiausiai pakilau slalome, kur buvau 24-tas.

Tada mus vadino olimpiečiais. Pajutome ir tą olimpinę dvasią. Ten per atidarymą nešiau Lietuvos vėliavą. Viskas buvo puikiai organizuota, tad Insbruke praleidau dvi labai įdomias savaites. Ne tik pats rungtyniavau, bet ir stebėjau kitų sporto šakų varžybas, dalyvavome įvairiuose renginiuose. Tik tada vėlokai sužinojau, jog galiu ten nuvažiuoti, todėl viskas vyko per greitai, kad suvokčiau, kas vyksta. Dabar, žinoma, kitaip. Nors panašumo yra.