Kelias į Sočį: olimpietės tinklaraštis

Ieva Januškevičiūtė: apie pradžią ant Lazdynų kalniuko, pomėgį keliauti neužsukant į šiltus kraštus, mokslus, Kalėdų dvasią ir Švedijos tamsą

Sportas.info
 
Su slidėmis - lyg ant sparnų.
Su slidėmis – lyg ant sparnų.

Ieva Januškevičiūtė – pirma istorijoje Lietuvos sportininkė, dalyvausianti olimpinių žaidynių moterų kalnų slidinėjimo varžybose. Skelbiame pirmą 19-metės sportininkės įrašą tinklaraštyje „Kelias į Sočį“.

O viskas prasidėjo taip… Kai man buvo šeši ar septyni metai, tėtis pradėjo mane mokinti slidinėti ant kalniuko už Lazdynų baseino. Vėliau kokį kartą per metus išvažiuodavome slidinėti į Čekiją ar Slovakiją. Žinoma, slidinėdavome ir Liepkalnyje.

Pirmieji nusileidimai su slidėmis Lazdynuose.
Pirmieji nusileidimai su slidėmis Lazdynuose.

Ereliai

Kai buvau 12-os, tėtis sužinojo apie naują slidinėjimo klubą „Kalnų ereliai“ ir į jį užrašė mane. Kartais galvoju, kad tai vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime. Tuo metu mane treniravo Jennifer Virškus ir Miroslavas Urbonavičius. Pirmiausia klubas ir kalnų slidinėjimas buvo kaip linksmas užsiėmimas, niekada negalvojau, kad su šia sporto šaka nueisiu taip toli. Klube buvo pilna bendraamžiu, dėl to susidomėjimas slidinėjimu neblėso, atsirasdavo daugiau motyvacijos ateiti į treniruotes, konkuruoti, tobulėti. Klube susiradau draugų visam gyvenimui, su kuriais nuolat bendrauju, žmonių, kurie mane supranta.Pomėgiai. Gyvenu Vilniuje, čia gimiau ir užaugau. Patinka ne tik kalnų slidinėjimas, bet ir kitos sporto šakos. Mėgstu gaminti, gaminti, niekad neatsisakau geros knygos ar filmo, akivaizdu mėgstu ir keliauti. Bet, kad ir kaip būtų keista, niekada nebuvau šiltuose kraštuose ar prie šiltos jūros. Žodžiu, stenguosi neužsisedėti vietoje.

Draugai visam gyvenimui: 2006 Kalnų erelių komanda foto. Ieva apačioje, kairėje, su baltu šalmu.
Draugai visam gyvenimui: 2006 Kalnų erelių komanda foto. Ieva apačioje, kairėje, su baltu šalmu.

Mokslai

2013 m. baigiau Mykolo Biržiškos gimnaziją ir šiuo metu niekur nesimokau. Galvojau apie studijas universitete, tačiau mokyklos patirtis parodė, kad ruošdamasi olimpinėms žaidynėms niekaip nesusitvarkysiu su intensyvia treniruočių programa ir rimtais mokslais. Mėgstu savo dirbamus darbus atlikti kuo geriau ir iki galo, todėl manau geriausia susitelkti ties vienu, šiuo atveju slidinėjimu. Labiausiai džiaugiuosi, kad turiu šeimą, kuri mane visapusiškais palaiko ir rūpinasi. Be savo artimiausių žmonių tikrai nebūčiau, kur esu šiandien.

Olimpiada

Tik dabar rašydama suvokiau, kad dar ne visai suprantu, jog vyksiu į olimpines žaidynes. Manau, taip bus iki tos dienos, kai atsidursiu Sočyje. Kai buvau jaunesnė, prieš miegą vis galvodavau, kaip lenktyniauju su geriausiomis pasaulio kalnų slidininkėmis ir nedrąsiai svajodavau apie tai, kad vieną dieną turėsiu progą tai padaryti. Vėliau nustojau apie tai galvoti. Manau prie to prisidėjo tai, kad pradėjau labiau mėgautis treniruotėmis kaip procesu ir mažiau galvoti apie rezultatus. Aišku, visada galvoji apie rezultatus, kuriuos lemia darbas ir pastangos, tačiau kuomet tikrai pradedi mėgautis tuo, ką darai, kai tikrai myli savo darbą, tik tada gaunasi geresni rezultatai. Taip ir buvo – patekau į olimpines žaidynes. Esu labai laiminga, kad galėsiu atstovauti Lietuvai olimpiadoje ir kad kalnų slidinėjimo varžybose bus net du mūsų šalies atstovai.

Kalėdos

Šiais metais visiškai nejaučiau artėjančių Kalėdų. Ankstesniais metais šiuo laikotarpiu būdavau Vilniuje. Ten visada užsikrėti Kalėdų dvasia. Šiais metais ikikalėdiniu laikotarpiu keliavau po varžybas Švedijoje. Bet nesveikai laukiau Kalėdų, nes per jas grįžtu į Lietuvą, pagaliau susitinku savo šeimą ir draugus, kurių nemačiau beveik tris mėnesius. Buvau grįžusi kokiom 9 valandom iš Italijos, vėliau išvykau į Švediją… Nespėjau net drabužių išsiplauti! Bent jau savo lovoje išsimiegojau.

Komanda

Šiais metais pradėjau treniruotis su „Kronplatz racing center“ komanda Italijoje. Vasarą ir rudenį pagrindinė mūsų komandos būstinė buvo Austrijos miestelis Mairhofenas. Treniruodavomės Hintertukso ledyne. Mairhofene visa komanda gyvena išsinuomotame trijų aukštų name. Tas būstas tuo metu buvo kaip namai, o komanda po truputį tapo kaip viena šeima. Komandoje yra sportininkų iš Gruzijos, Izraelio, Brazilijos, Rumunijos, Ukrainos, Graikijos, Irano, Bosnijos ir Hercogovinos bei Latvijos. Daugelį pažįstu jau ne pirmus metus, dėl to daug lengviau bendrauti ir sutarti. Prasidėjus žiemai persikėlėme į Bruniką Italijoje. Dabar komanda treniruojasi Kronplace. Šiais metais kalnuose praleidau daug daugiau laiko, nei kada nors anksčiau. Dabar grįžau iš Švedijos.

„Kronplatz racing center“ komanda. Ieva - stovi trečia iš kairės.
„Kronplatz racing center“ komanda. Ieva stovi trečia iš kairės.

Švedija

Į Švediją važiavau dalyvauti 11-oje varžybų – septyniose slalomo ir keturiose slalomo milžino. Švedija man labai patraukli kaip šalis, kurioje pilna draugiškų žmonių ir dar daugiau gerų slalomistų. Šiuo laikotarpiu, kai Vakarų Europoje dar trūksta sniego, Švedijoje labai geros sąlygos ir treniruotėms, ir varžyboms. Beveik visur. Pirma vieta, kurioje dalyvavau varžybose, buvo Kiruna, viena šiauriausiu Švedijos vietų, tolokai už poliarinio rato. Čia saulė šiuo metų laiku nelabai pakyla, o jei ir atsiranda, tai daugiausia porai valandų. Gana drastiškas pokytis po treniruočių saulėtoje Italijoje. Beje, čia buvo gan šalta ir vėjuota. Apie 20 laipsniu šalčio. Pirmose šios stovyklos varžybose stengiausi gerą pojūtį treniruotėse perkelti į varžybų trasą, tačiau ne viskas pavyko kaip norėjosi. Po Kirunos keliavome toliau į Tarnabį. Čia oras atšilo. Prisnigo prieš pat varžybas, o per varžybas prasidėjo lietūs. Oras tikrai nelepino ir kasdien grįždavom kiauriai permirkę.

Švedijoje orai nelepino.
Švedijoje orai nelepino.

Tiesa, slalome pagaliau sugebėjau abu bandymus suvažiuoti „piktai“ ir pelnyti geriausius karjeroje slalomo FIS taškus (85,66). Po varžybų kaip visada suskubome pakuotis lagaminus ir traukti į kitą vietą. Kita stotelė buvo Arvidsjauris. Čia pagaliau pamatėme didelę ir gražią saulę. Bet lenktynėse sekėsi kiek sunkiau, nei kitose vietose. Iš Arvidsjaurio patraukėme į Orę. Čia vyko dvejos slalomo milžino lenktynės. Ir abi – tą patį vakarą. Varžybos prasidėjo 16 val. Laukė net keturi nusileidimai. Pirmose varžybose jaučiausi labai stipriai. Tad pavyko pasiekti geriausią savo slalomo milžino rezultatą (112,4 FIS taško). Antrose lenktynėse visi jautėsi pavargę, nes jos baigėsi po 22 val. Grįžusi namo griuvau tiesiai į lovą ir užmigau.

Galiausiai nuvykome į paskutines kelionės varžybas Bydalene. Šlaitas man čia patiko ir jaučiau, jog galiu gerai startuoti. Nuojauta pasitvirtino antrą dieną. Oras buvo siaubingas, smarkiai snigo, matomumas buvo visai prastas, o dar pūtė smarkus vėjas. Tačiau net ir tokiu oru nusiteikiau pozityviai ir pasiekiau antrą geriausią savo rezultatą (91,31 FIS taško).

Bendrai šią kelionę vertinu kaip labai pavykusią. Įsivažiavau į varžybų ritmą ir jaučiuosi labai stabiliai. Tikiuosi nenustosiu tobulėti ir šis sezonas bus labai pavykęs.

Visiems linkiu gerų švenčių ir sniego – jo labai trūksta per Kalėdas.